Ir vėl labas visiems

Su kompiuterio sudedamosiomis kaip ir baigėme, jei kam nors įdomu sužinoti apie jas plačiau – rašykite komentarus. Dabar pereikime prie kai ko sunkiau apčiuopiamo. To kai ko negalime paliesti rankomis, užuosti, paragauti. Ir vis dėlto tas kai kas sudaro didesnę mūsų kompiuterio kainos dalį ir be to kai ko kompiuteris mums galėtų būti naudingas nebent kaip dulkių surinkimo punktas.

- Kas gi tas kai kas? – Tai kompiuterinės programos.

- Kaip tai jos sudaro didesnę dalį kainos? – Paprastai Programos dažniausiai yra brangios ir jei už jas nieko nemokėjote, tai arba naudojatės nelegaliomis programomis (apie tai vėliau), arba naudojatės nemokamomis/atviro kodo programomis (kažkodėl esu labiau linkęs tikėti pirmuoju variantu ).

- Kodėl programos tokios brangios? – Todėl, kad prie jų kūrimo dirba labai daug žmonių. Ir visi tie žmonės turi gauti algas, susimokėti mokesčius ir dar atnešti pelno darbovietei

- Tai kodėl kai kurios programos būna nemokamos? – Apie tai vėliau…

- Kokių būna programų? – Įvairiausių. Su kai kuriomis iš jų susipažinsime pakankamai artimai, bet čia paaiškinsiu kokių tipų programos pasitaiko.

Tiesiog programos

Įsivaizduokite, kad turite susikalbėti su, tarkim, japonu. Apie ką pirmiausia pagalvojote? Aš jūsų vietoje pagalvočiau apie vertėją Kompiuterių programos atlieka vertėjų vaidmenį – pasirenkate tinkamą programą, pasakote jai, pavyzdžiui, "noriu klausytis muzikos", ji pasako kompiuteriui "010011000111000 0011000001111000 11000", kompiuteris supranta programos komandą ir pradeda groti muziką.

Programų kūrimas vadinamas programavimu arba kodavimu. Kodavimu jis vadinamas todėl, kad programai gauti žmogus (programuotojas) parašo programinį kodą (žmogui suprantama kalba). Tada šis kodas sukompiliuojamas – išverčiamas į kompiuteriui suprantamą kalbą.

Programas būtų galima padalinti į kelis tipus:

Operacinės (operacijų) sistemos (OS, O/S)

Prisiminkite kas yra motininė plokštė. Operacinė sistema yra programų motininė plokštė. Nieko naudingo kompiuterio vartotojui, t.y. jums, ji nedaro, bet be jos neveiktų nei viena kita programa.

Taikomosios programos

Taikomoji programa yra tokia programa, kurią galima pritaikyti kokiai nors konkrečiai užduočiai atlikti. Pavyzdžiui, jūs norite parašyti laišką – tam skirta elektroninio pašto programa, norite pasiklausyti muzikos – tam yra muzikos klausymosi taikomoji programa (muzikos grotuvas).

Taikomųjų programų paketai (rinkiniai)

Taikomųjų programų paketas, tai kelios taikomosios programos, kurių vykdomi uždaviniai yra tarpusavyje susiję. Kadangi susiję uždaviniai, tai galima susieti ir programas. Pavyzdžiui, į biuro programų paketą įeina darbui biure skirtos programos – el. pašto programa, dokumentų rašymo programa, pinigų skaičiavimo programa ir t.t.

Beje, pirkti paketą iš kelių programų yra pigiau ir patogiau nei pirkti tas programas atskirai.

Sisteminės aplikacijos (pagalbinės, paslaugų programos)

Tai nedidelės programos, papildančios standartines operacinių sistemų funkcijas. Pavyzdžiui, klaviatūros kalbos perjungėjas, laikrodžio nustatymo programa, žadintuvas. Taip pat tai gali būti priedai prie taikomųjų programų, skirti atlikti nesudėtingus uždavinius, kurių neįmanoma arba nepatogu atlikti naudojant standartines tų taikomųjų programų funkcijas.

Šiam momentui tiek, o kitame straipsnyje plačiau apie kiekvieną iš šių programinės įrangos grupių

Informacija šiame puslapyje rengiama pagal ECDL programą. Citata iš www.ecdl.lt:

ECDL standartas remiasi tuo, ką kompiuterio vartotojas turi žinoti apie informacijos technologiją ir asmeninius kompiuterius bei kokius asmeninių kompiuterių ir populiariausios jų taikomosios programinės įrangos panaudojimo įgūdžius jis turi įgyti.

Išėjęs ECDL kursą žmogus gali laikyti egzaminą (testo tipo) ECDL sertifikatui gauti. Dar viena citata iš to paties šaltinio:

Europos kompiuterio vartotojo pažymėjimas (European Computer Driving Licence -     ECDL) – dokumentas, rodantis, kad jo savininkas turi pakankamai žinių apie informacijos technologiją ir sugeba naudotis asmeniniu kompiuteriu bei dažniausiai naudojama taikomąja programine įranga.

Kalbant paprasčiau, žmogus, išėjęs ECDL programą ir gavęs sertifikatą, gali drąsiai sakyti, kad moka naudotis kompiuteriu

Šis puslapis nėra oficialus ECDL vadovėlis, tačiau jame esanti ir ateityje pasirodanti informacija pilnai padengs visas ECDL reikalaujamas temas. Kam toks puslapis reikalingas? Tam, kad visą „vadovėlinę“ informaciją pateikti linksmiau, įdomiau ir suprantamiau pradedantiesiems. Taip pat tam, kad galėtų būti kiekvieno pradedančiojo kompiuterio vartotojo „porankiniu“ informacijos šaltiniu.

Taigi, pradėkite mokintis jau dabar pasirinkę konkrečią jus dominančią temą kategorijų sąraše dešinėje.

Tuo tarpu aš labai laukiu jūsų komentarų ir pasiūlymų, kaip šį puslapį padaryti geresnį ir labiau atitinkantį jūsų poreikius Komentarus galite rašyti bet kurios temos puslapyje, tam skirti puslapių apačioje esantys laukai.

Dar keli virusų tipai

Be visų mano išvardintų blogybių, yra dar keli virusų tipai. Tai laiko ir loginės bombos. Laiko bomba yra toks virusas, kuris pradeda veikti nustatytu laiku. Geriausias tokio viruso pavyzdys yra Černobylio (kodinis pavadinimas – CIH) virusas, kuris ramiai apkrėtė labai daug kompiuterių 1999 metais, tačiau sėdėjo kompiuteriuose ramiai iki pat balandžio 26 dienos, kada ir pradėjo veikti. CIH iki šiol laikomas vienu iš daugiausiai žalos sukėlusių virusų.

Loginė bomba veikia analogiškai, bet laukia ne nustatyto laiko, o kažkokio loginio įvykio. Tarkime, yra virusų, kurie suveikia tik tokiu atveju, kai kompiuteris neišjungiamas 3 paras. Jei kompiuterį išjungiate kasdien, niekada nepastebėsite tokio viruso poveikio, bet jei paliksite kompiuterį įjungtą visai savaitei…

Dar kelios antivirusinės programos

Dabar apie kitas antivirusines programas, nes praeitą kartą išvardinau tik asmeniniam naudojimui nemokamas Yra mokamų ir labai mokamų antivirusinių programų. Iš tų brangesnių ir visame pasaulyje žinomų programų jums verta įsiminti tokius pavadinimus: McAfee, Norton (Symantec), Kaspersky – tai žinomiausi pasaulyje antivirusai, tačiau su laiku geriausia jų savybe liko pavadinimas Nieko stebuklingo jos nedaro, o kompiuterį apkrauna stipriai. Pavyzdžiui, nuo Norton Antivirus kompiuteris sulėtėja ne ką mažiau, nei nuo reklaminės programinės įrangos.

Dar keli žodžiai apie antivirusines programas

Pagal veikimo tipą antivirusinės programos gali būti skirstomos į tris tipus – detektoriai, daktarai ir filtrai. Pirmieji tiesiog aptinka virusus ir praneša apie tai jums. Galite nebent rankiniu būdu ištrinti užkrėstą failą. Daktarai gali “pagydyti” užkrėstus failus, tačiau kompiuterio tikrinimą reikia inicijuoti rankiniu būdu. Filtrai – tai tie antivurusai, apie kuriuos kalbėjau anksčiau kaip “monitoringo režime dirbančius”. Mūsų laikais 99 procentai antivirusinių programų yra ir daktarai, ir filtrai. Detektoriaus pavyzdžio nelabai sugalvoju

Tiek!

Bet ne tik žmonės ir gyvūnai gali sirgti, sirgti gali ir kompiuteris. Aišku suserga jis ne dėl temperatūrų kaitos ir užsikrečia jis ligomis ne oro-lašeliniu būdu Taip pat, kompiuteris niekad nepradės čiaudėti, kosėti, karščiuoti… Bet kaip gi tada serga kompiuteris?

iš http://science.nationalgeographic.com/

Atsakymas yra – įvairiai. Pagal tipus kompiuterinės ligos skirstomos į kelis pagrindinius tipus: virusus, kirminus (worm), Trojos arklius (trojanai), šnipinėjančią programinę įrangą (spyware) ir reklaminę programinę įrangą (adware). Visa tai bendrai vadinama kenksminga programine įranga (malware).

Dabar apie kiekvieną tipą plačiau.

Virusas: tai yra programa (nors dažniausiai virusai “prisikabina” prie kitų programų), kuri veikia vartotojo kompiuteryje be jo leidimo ir daro žalingą poveikį kompiuteriui. Tas žalingas poveikis gali būti labai įvairus – nuo nekaltų pokštų, pasirodančių ekrane, iki visiško duomenų sunaikinimo kompiuteryje. Kai kurie virusai moka naikinti ne tik kietajame diske esančius duomenis, bet ir BIOS. Labai svarbi virusų savybė, kad jie sugeba daugintis. Pavyzdžiui, jei jūsų kompiuteris yra apkrėstas viruso ir jūsų draugas prijungia prie kompiuterio, tarkim, flash diską, kad parodytų savo kelionės nuotraukas, yra didelė tikimybė, kad virusas persikels į tą flash diską. Virusus dažniausiai galima pasigauti internete (peržiūrint įtartino turinio svetaines), per CD/DVD ir flash diskus (jei informaciją į juos įrašote iš užkrėstų kompiuterių, dažniausiai bendro naudojimo – bibliotekose, universitetų laboratorijose, interneto kavinėse) ir instaliuojant piratines programas.

Kirminai ir trojos arkliai: iš esmės kažkas panašaus į virusus, tačiau jie yra visiškai savarankiški (“nesikabina” prie kitų programų). Kirminai dažniausiai kenkia ne pačiam kompiuteriui, o kompiuterių tinklui – geriausiu atveju perkraudamas jį, dėl ko sulėtėja ryšys tarp kompiuterių. Platinasi kirminai patys, per tinklą. Trojos arkliai gali būti panašūs į naudingas programas (pvz.: apsimesti nauju muzikos grotuvu), tačiau iš tikrųjų atlieką visiškai ne tai, ko nori vartotojas. Trojos arklys, patekęs į vartotojo kompiuterį, iš esmės perleidžia kompiuterio valdymą trojano kūrėjui. Patys jūs galite net nepastebėti, kad su kompiuteriu kas nors blogai, tačiau juo realiai naudosis kažkas kitas. Vienas iš požymių, kad kompiuteryje apsigyveno kirminas arba trojanas, yra labai sulėtėjęs kompiuterio darbas.

iš http://www.php4windows.com/

Šnipinėjanti ir reklaminė programinė įranga: tai programos, kurios į kompiuterį dažniausiai patenka… jūsų pačių sutikimu. Dažniausiai jos diegiamos kartu su nemokamomis programomis, o jų veikimas pasireiškia nuolat iššokančiais reklaminiais langais, sulėtėjusiu kompiuterio veikimu, “pakimbančia” operacine sistema ir panašiai. Šnipinėjanti programinė įranga stebi, ir siunčia gamintojui informaciją apie tai, kuriose svetainėse lankotės, ką dažniausiai darote su kompiuteriu, ko ieškote paieškos sistemų pagalbą, o kartais net kokius tekstus spausdinate, tarkim, slaptažodžių laukuose. Geriausias būdas apsisaugoti nuo tokių programų yra skaityti licencines sutartis, kurios parodomos programų diegimo pradžioje. Ten dažniausiai būna pasakyta, kad programa jums duodama nemokamai todėl, kad kartu su ja bus įdiegtos papildomos, reklaminės ir šnipinėjančios programos. Tokiu atveju nemokamos programos gamintojas gauna pinigų iš jums parodomos reklamos ir apie jus surinktos asmeninės informacijos.

Didelė riebi raudona pastaba:  ne visos nemokamos programos užkrės jūsų kompiuteri reklama ir šnipais. Yra tikrai daug gerų, kokybiškų ir saugių nemokamų programų.

Saugomės nuo kenkėjų: nors žmonės vaistų nuo virusų dar nesugalvojo, kompiuteriams tokie jau egzistuoja. Iš esmės tiek pat laiko, kiek ir virusai Nuo virusų, kirminų ir trojanų apsaugos antivirusinė programa, veikianti monitoringo (foninio stebėjimo) režimu. Tokia programa nuolat įjungta, tačiau ją pamatysite tik tada, kai kenkėjas bandys patekti į jūsų kompiuterį. Namų vartotojams yra daug nemokamų antivirusinių programų. Aš naudojuosi AVG (atsisiųskite iš http://free.avg.com), dar labai neblogas gaminys yra avast! (atsisiųskite iš http://www.avast.com/eng/download-avast-home.html). Tik nepersistenkite, vienu metu kompiuteryje turi veikti tik viena antivirusinė programa!

Nuo likusių blogybių saugo kitokio tipo programos, vadinamos antispyware arba antimalware. Mūsų laikais šių programų funkcijos jau būna integruotos į antivirusines programa, tačiau ne visada. Aš naudoju nemokamą ir labai kokybišką Windows Defender (atsisiųskite iš http://www.microsoft.com/windows/products/winfamily/defender/default.mspx), taip pat gerą reputaciją turi AdAware (atsisiųskite iš http://www.lavasoft.com/products/ad_aware_free.php).

Net kai šios programos (antimalware ir antivirusas) veikia monitoringo režimu, patartina patikrinti jomis visą kompiuterį bent kartą per mėnesį.

Šįkart tiek, kitąkart šiek tiek apie įsilaužimus

Praeitame straipsnyje kalbėjau apie tai, kaip saugomi failai. Bet nekalbėjau apie tai, kas padaro iš vieno failo dainą, iš kito dokumentą, o iš trečio, tarkime, filmą. Taigi trumpai apie failų tipus.

Mūsų laikais failų tipų yra marios. Net ta pati daina gali būti saugoma skirtingų tipų failuose. Pirmiausia apibrėžimas iš Wikipedijos:

failas (Informatika) – įrašų grupė, turinti savo vardą ir laikoma ar apdorojama kaip visuma.

Dabar savais žodžiais: bet kokie duomenys kompiuteryje saugomi kaip failai. Vienas failas, tai tarpusavyje susijusių duomenų visuma. Pavyzdžiui: viena daina, viena sutartis, vienas filmas. Kadangi sutartis savo struktūra labai skiriasi nuo dainos, šie duomenys saugomi skirtingų tipų failuose. Failo tipą dažniausiai nusako jo plėtinys. Jau sakiau, kad failai, kaip ir katalogai, turi pavadinimus (dainos atveju tikriausiai vadinsime failą tos dainos pavadinimu ). Ko mes pagal nutylėjimą nematome, tai kad po pavadinimo būna padėtas taškas ir prirašytos dar kelios raidės. Tos kelios raidės ir yra plėtinys. Pagal jį operacinė sistema nusprendžia kas saugoma tame faile ir kurioje programoje su tuo failu turi būti dirbama.

Aktualiausi plėtiniai jums yra:

• .doc, .docx arba .rtf – tekstinis dokumentas, atidaromas ir redaguojamas programoje Microsoft Word. Be teksto jame gali būti saugomos lentelės, paveikslėliai (pvz.: logotipas blanke) ir t.t.
• .xls, .xlsx – “skaičiuoklė” arba tiesiog skaičiavimų lentelė. Apie jas kalbėsiu išsamiau, kol kas įsivaizduokite, kad tai didelė lentelė, kurioje galima įvesti skaičius ir formules kaip tuos skaičius skaičiuoti Šie failai tvarkomi Microsoft Excel programa.
• .ppt, .pps – prezentacija. Tokia, kokias rodo Holivudo filmuose ir reklamose Tiesiog gražios ir kartais naudingos skaidrės, kurias rodo auditorijai. Prezentacijos rengiamos Microsoft PowerPoint programa.
• .txt – pats paprasčiausias tekstinis failas, jame gali būti tik tekstas, be jokių priedų. Teksto jame negalima net suformatuoti (paryškinti, nustatyti teksto spalvos). Su šiais failais dirbama Notepad programoje.
• .mp3, .wma, .aac – garso įrašai arba tiesiog muzika. Yra aibė programų, galinčių juos atkurti, man labiausiai patinka Windows Media Player (įdiegiamas kartu su operacine sistema Windows).
• .avi, .mpg, .wmv – vaizdo įrašas arba tiesiog filmas. Kaip ir muzikos atveju – yra labai daug programų, galinčių juos atkurti. Man ir vėl labiausiai patinka Windows Media Player.
• .bmp, .jpg, .gif, .png – paveikslėlis (skaityk – nuotrauka). Dažniausiai nuotraukos saugomos .jpg failuose, .bmp failuose saugomi tie paveikslėliai, kuriuos jums kompiuteriu nupiešia ikimokyklinio amžiaus vaikai .bmp failai peržiūrimi ir tvarkomi Microsoft Pain programoje, likę dažniausiai tik peržiūrimi. Tam galima naudoti įvairias programas (IrfanView, Windows Live Photo Gallery).
• .mdb – duomenų bazė, apie jas vėliau. Žymiai vėliau

OK, daugmaž įsivaizduojate kokie tie failų plėtiniai ir kas kuriame faile saugoma. Bet gi sakiau, kad plėtinių nematome? Taip, sakiau Pirmą laiką patariu pakeisti operacinės sistemos nustatymus taip, kad plėtiniai būtų rodomi. Tai daroma “My Computer” (Mano kompiuteris) programoje paspaudus meniu punktą “Tools” (Įrankiai), iš jo pasirinkus “Folder Options” (Katalogų nustatymai), tada perėjus į kortelę “View” (Vaizdas) ir ten nuėmus varnelę nuo punkto “Hide extensions for known file types” (Spėlti plėtinius žinomiems failų tipams) ir [OK]. Čia aprašyta kaip keisti nustatymus Windows XP aplinkoje. Su Windows Vista viskas panašu, bet vietoj “Tools > Folder Options” spaudžiamas mygtukas [Organize] ir tada iš pasirodančio meniu pasirenkamas punktas “Folder and Search Options” (Katalogų ir paieškos nustatymai).

Didėlė ryški raudona pastaba: dabar matote tiek failų pavadinimus, tiek plėtinius. Kai keisite failo pavadinimą, galėsite netyčia pakeisti failo plėtinį. Nedarykite to. Nelieskite taško ir plėtinio. Prieš tašką galite viską keisti drąsiai

Plėtiniai ir ikonos

Kai šiek tiek apsiprasite su failų tipais, galėsite po truputį priprasti atskirti jų tipus ne pagal plėtinius, o pagal ikonas (dar vadinamos piktogramomis). Windows operacinėje sistemoje kiekvienas failo tipas turi savo ikoną (prisiminkite kaip atrodo katalogai). Žemiau parodyta kaip daugmaž turėtų atrodyti kiekvieno tipo failas. Daugmaž todėl, kad ikonos gali skirtis priklausomai nuo naudojamų programų versijų. Todėl ir pradėjau nuo plėtinių, o ne nuo ikonų

•   dokumentas;
• skaičiuoklė;
• prezentacija;
• tekstinis failas;
• daina arba filmas;
• nuotrauka (dažniausiai matysite ne ikoną, o sumažintą nuotrauką);
• duomenų bazė;

Kaip jau sakiau, ikonos bando skirtis. Tačiau jos kuriamos tam, kad būtų kuo aiškesnės galutiniam vartotojui (skaityk – jums), taigi žiūrėdami į ikonas bandykite spėti kokio tipo failas slepiasi už jos.

Pradėkime nuo trumpos vaizduotės treniruotės. Įsivaizduokite kaip saugote daiktus namuose. Daiktais vadinkime kompaktinius diskus su muzika, DVD diskus su filmais, nuotraukų albumus, sutartis su mobiliojo ryšio tiekėjais ir t.t.

Jei jūsų namai nors kiek tvarkingesni nei mano, hierarchija būtų daugmaž tokia:

Atspėjau? Na, gal viskas ne šimtu procentų taip, bet esmė aiški Dabar perkelkime visą tai į “kompiuterinę erdvę”. Mėlyni stačiakampiai joje pavirs failais (angl.: file, liet. taip pat: byla, rinkmena). Priklausomai nuo to, kas saugoma faile, nustatomas failo tipas (pvz.: nuotrauka – skaitmeninio vaizdo failas (jpeg), daina – muzikinis failas (mp3), dokumentas – tekstinis failas (doc). Apie failų tipus plačiau papasakosiu vėliau. Šiam momentui pakanka žinoti, kad priklausomai nuo failo tipo skiriasi jo ikona ir kad kiekvienas failas turi pavadinimą. Paveikslėlyje žemiau matote kaip gali atrodyti muzikinis failas. Po ikona matomas failo pavadinimas – “Gus Gus – Moss”.

Dabar geltoni stačiakampiai – tai “tarpinės saugyklos”, t.y. juos galima įdėti į kažką (pvz.: į lentyną), ir į juos gaila kažką įdėti (pvz.: nuotrauką į nuotraukų albumą). Šie geltoni stačiakampiai kompiuteryje pavirsta katalogais (angl.: folder, liet. taip pat: aplankas, segtuvas, direktorija). Naudojantis kompiuteriu katalogą galima atskirti pagal specialią ikoną, kurioje pavaizduotas geltonas segtuvas. Paveikslėlyje žemiau matote katalogą. Po ikona matomas katalogo pavadinimas – “Windows”. Failas “Gus Gus – Moss” būtų padėtas į katalogą “Windows”, žymėtume tai štai taip: “Windows\Gus Gus – Moss”.

Dar vienas įdomus faktas apie segtuvus – į juos galima įdėti ne tik failus, bet ir kitus segtuvus. Tarkime, norime, kad visos grupės Gus Gus dainos būtų saugomos atskirame kataloge “Gus Gus”. Tada, į katalogą “Windows” įdėtume katalogą “Gus Gus”, o į jį įdėtume dainą “Gus Gus – Moss”. Rezultatas būtų užrašomas: “Windows\Gus Gus\Gus Gus – Moss”. Dar galime sukurti kataloge “Gus Gus” atskirus katalogus kiekvienam grupės albumui ir t.t., bet gal šiam momentui baikim su pavyzdžiais

Dabar pilkasis stačiakampis. Lentyna. Ji kompiuteryje pavirsta disku, t.y. išorine atmintine. Visus prie kompiuterio prijungtus diskus galime pamatyti pasirinkę “Start” meniu punktą “My Computer” (Windows XP) arba “Computer” (Windows Vista).

Šiame paveikslėlyje matome, kad kompiuteryje yra trys diskai: C:, D: ir E:. Priklausomai nuo kompiuterio jų gali būti tiek daugiau, tiek mažiau. Diskai numeruojami raidėmis ir numeracija prasideda nuo C:. Raidės A: ir B: rezervuotos lanksčiųjų diskelių įrenginiams. Šie įrenginiai jau seniausiai nebenaudojami, bet rezervacija liko

Grįžtam prie mūsų dainos. Pagal naujausius duomenis ji saugoma adresu “Windows\Gus Gus\Gus Gus – Moss”. Katalogas “Windows” yra saugomas diske C:. Pasukam galvą ir išvedam pilną mūsų dainos adresą: “C:\Windows\Gus Gus\Gus Gus – Moss”. Tai reiškia, kad norėdami surasti dainą, turėsime atidaryti “My Computer”, tada diską C:, tada katalogą “Windows”, tada – “Gus Gus”, ir tada jau pamatysime savo dainą. Valio!

Paskutinis dalykas šiame straipsnyje: diskai negali būti saugomi vienas kitame. Kodėl? Jie gi yra lentynų atitikmuo. Ar įsivaizduojate, kaip vieną lentyną įdedate į kitą?

Pradėkime nuo asmeninių kompiuterių (AK, angl.: personal computer – PC). Asmeninis kompiuteris yra tas, su kuriuo dirbote, dirbate arba dirbsite ateityje. Skirti šie kompiuteriai tam, kad jais naudojantis vienas žmogus vienu metu galėtų padaryti tai, ko jam reikia. Faktiškai visi namuose esantys ir biuruose stovintys kompiuteriai yra asmeniniai. Jie susideda iš sisteminio bloko, monitoriaus, klaviatūros, pelės ir, galbūt, dar ko nors Bet ši kompiuterių rūšis turi mažiausiai keturis porūšius:

• Staliniai kompiuteriai – kompiuteriai, skirti stovėti ant stalo (na, arba po stalu), t.y. skirti būti jam numatytoje darbo vietoje.
• Nešiojamieji kompiuteriai – tas pats kas stalinis kompiuteris, tik čia viskas (monitorius, sisteminis blokas, klaviatūra, pelė) įmontuota į nedidelį lagamino formos korpusą. Sveria tokie kompiuteriai apie tris kilogramus, yra patogūs, jei tenka dirbti skirtingose vietose. Kelias valandas gali veikti neprijungtas prie elektros tinklo (turi akumuliatorius). Žmonės kartais apsigauna, manydami, kad nešiojami kompiuteriai yra mažesnių “pajėgumų” už stalinius. Tai netiesa Jie yra lygiai tokie patys, tik už tai, kad viskas sumontuota į elegantišką korpusą, tenka šiek tiek primokėti.

• Planšetiniai kompiuteriai (angl.: tablet PC) – gali būti stalinis, tačiau dažniausiai nešiojamas kompiuteris su lietimui jautriu ekranu.
• Asmeniniai skaitmeniniai asistentai (angl.: personal digital assistant – PDA) – mažas planšetinis kompiuteris, šiek tiek didesnis už mobilųjį telefoną. Jo pagalba galima tvarkyti užrašus, kalendorių, pasitikrinti el. paštą ir atlikti kitas nesudėtingas užduotis. Skaitmeninis asistentas neatstoja asmeninio kompiuterio, tačiau yra labai patogus priedas prie jo.

Dabar apie egzotiškesnes kompiuterių rūšis. Paprasčiausioji iš jų būtų tinklo kompiuteris (angl.: network computer – NC). Tai kažkas panašaus į stalinį kompiuterį, tačiau be kietojo disko. Vietoje kietojo disko toks kompiuteris panaudoja kompiuterių tinklą ir visas reikalingas programas parsisiunčia iš jo tiesiai į darbinę atmintinę.

Serveriams (jie dar vadinami paslaugų kompiuteriais) irgi reikalingas kompiuterių tinklas. Net atvirkščiai – kompiuterių tinklams reikalingi serveriai Serveris yra kompiuteris, kuris per kompiuterių tinklą suteikia kažkokias paslaugas kitiems kompiuteriams. Pvz.: darbe turite daug kompiuterių, tačiau tik vieną spausdintuvą. Spausdintuvas fiziškai prijungtas prie kažkurio vieno kompiuterio, bet juo naudotis gali prie bet kurio kito ofiso kompiuterio dirbantis žmogus. Tas kompiuteris, prie kurio prijungtas spausdintuvas, gali būti vadinamas spausdinimo serveriu. Gali būti ir kitokių serverių (WEB serveris [skirtas tam, kad jame talpinti interneto svetaines], failų (bylų, rinkmenų) serveris [skirtas saugoti failus] ir kiti).

Serverio vyresnysis brolis yra didysis kompiuteris (angl.: Mainframe). Jis yra greitesnis, gali atlikti daug skaičiavimų ir operacijų vienu metu, turi milžiniškus kietuosius diskus. Taip pat, jis gali vienu metu vykdyti daugėlio vartotojų užklausimus (pvz.: jums transliuoti filmą, jūsų sutuoktiniui ieškoti informaciją apie sportą arba fondiu gaminimą, jūsų vaikui siųsti naująusią nelegalią muziką ir t.t.).

Ir pagaliau programos vinis – superkompiuteris. Tai net ne kompiuteris, tai monstriškas skaičiavimų centras, kartais užimantis keliasdešimties ar kelių šimtų kvadratinių metrų patalpas. Tokius naudoja NASA, didieji mokslinių tyrimų centrai, žymūs universitetai. Šie kompiuteriai gali atlikti tokio sudėtingumo skaičiavimus, kokie asmeninius kompiuterius išvestų iš rikiuotės.

Pabaigai paminėsiu dar vieną kompiuterių tipą – žaidimų kompiuterį. Nors šis įrenginys kažkiek iškrenta iš konteksto, jis vistiek yra kompiuteris Dažniausiai tokie kompiuteriai turi labai sparčius procesorius ir našias vaizdo plokštes, kad galėtų apdoroti sudėtingą žaidimų grafiką.

Įsivaizduokite baltą popieriaus lapą. Kad būtų paprasčiau, pridedu pavyzdį

Ar jums būtų patogu ant tokio rašyti? Taip? O gal patogiau būtų rašyti ant štai tokio lapo?

Taigi, vis dėlto ant suženklinto lapo rašyti būtų patogiau – būtumėte tikri, kad tekstas parašytas lygiai.

Kompiuteris yra labai tikslus prietaisas ir nežino kas yra patogu, o kas ne. Tačiau jis žino, kad rašyti duomenis į diską jis turi tam tikru formatu (kalbant vaizdingai – tik tam tikro dydžio raides ir tik į tam tikro aukščio eilutes). Tas formatas (jų yra keli, dažniausiai naudojami FAT, NTFS) diskui nurodomas formatavimo (dar šis procesas kartais vadinamas ženklinimu) metu. Nesuformatuotas (nesuženklintas) diskas negali būti naudojamas duomenų saugojimui – kompiuteris nežinos kaip į jį įrašyti duomenis.

Formatavimas diskui atliekamas vieną kartą – prieš įrašant į jį operacinę sistemą (apie jas vėliau). Vėliau disko formatuoti nereikia, nebent norite įrašyti į jį kitą operacinę sistemą arba greitai ištrinti iš disko visus jame esančius duomenis – formatavimo metu visi jie neišvengiamai ir negrįžtamai išsitrina.

OK, jau žinome apie tai, kas yra informacija. Taip pat žinome kas yra kompiuterio sisteminio bloko viduje (skaitykite I ir II šio straipsnio dalis) ir kaip tai siejasi su informacija. Liko paskutinis klausimas – o kaip tai informacijai patekti į kompiuterio vidų ir iš jo išeiti į išorę?

Šį klausimą ir išnagrinėsime paskutinėje straipsnio apie kompiuterio anatomiją ir fiziologiją dalyje. Kalbėsime apie fiziologiją, arba kas gi yra kompiuterio išorėje. O išorėje yra išoriniai įrenginiai (sviestas sviestuotas ), kuriuos galima suskirstyti į du tipus: įvesties ir išvesties.

Kaip matote, išorinių įrenginių tipų pavadinimai yra pakankamai aiškūs: vieni įrenginiai naudojami informacijos įvedimui į kompiuterį (įvesties įrenginiai), o kiti – informacijai iš kompiuterio išgauti, t.y. išvesti (išvesties įrenginiai).

Skamba kiek painiai? Nieko tokio - tuojau pat suprasite, kad visi šie įrenginiai yra jums matyti, girdėti ir gyvenime mažai jus stebina

Įvestis

Pradėkime nuo įvesties. Pagalvokite: kaip kasdien į kompiuterį įvedate informaciją? Ar pagalvojote apie klaviatūrą? Ir labai teisingai padarėte! Vienas pagrindinių kompiuterio įvesties įrenginių yra būtent ji Jos pagalba į kompiuterį įvedame tekstą (t.y. rašome kompiuteryje) arba kai kurias komandas (apie tai vėliau). Žemiau matote kaip gali atrodyti klaviatūra.

Prie klaviatūros pridėkime pelę (merginos ir moterys nebijokit, kompiuterinės pelės nėra plaukuotos, nesikandžioja ir nepridirba ant stalo ). Pelės pagalba valdome mažos baltos rodyklytės (dar vadinamos kursoriumi arba žymekliu) padėtį kompiuterio ekrane. Tai daroma labai paprastai – padedame pelę ant stalo, judiname ją ir stebime kaip paskui pelę juda rodyklė. 

Kur čia informacijos įvedimas? Štai čia - kai pajudiname pelę, ji į kompiuterį perduoda (įveda) informaciją apie jos padėties pasikeitimą. Gavęs šią informaciją kompiuteris (ne visai taip paprastai, bet prie to sugrįšim vėliau) nusprendžia kur perstumti kursorių.

Pelės “misijai” atlikti galima naudotis ir kitais įrenginiais. Tiesa, jie paplitę kur kas mažiau. Kaip pavyzdžius pateiksiu du įrenginius:

• rutulinį valdiklį (angl.: trackball) - tai ta pati pelė, tik apversta aukštyn kojomis - ir
• liečiamąjį padėkliuką (angl.: touchpad) - dažniausiai sutinkamas nešiojamuosiuose kompiuteriuose.

Seno modelio pelių apačioje būdavo įmontuotas guminis rutuliukas, jis išsikišdavo iš pelės korpuso pro specialią angą. Judinant pelę rutuliukas taip pat sukdavosi ir pagal tai, į kurią pusę sukdavosi rutuliukas, kompiuteris suprasdavo kaip mes norime pajudinti kursorių. Rutulinis valdiklis veikia atvirkščiai - pačios pelės nejudiname, pirštais judiname jos viršuje esantį rutuliuką. Atrodo ta apversta pelė daugmaž taip:

Liečiamojo paviršiaus darbo principas visai kitoks: tai nedidelis plastiko gabaliukas, per kurį galime braukti pirštu. Į kurią pusę judinsime pirštą, į tą pusę judės ir pelės kursorius. Žemiau pavaizduotas liečiamasis paviršius, kuriame:

• A – lietimui jautrus paviršius;
• C ir D atitinka paprastos pelės mygtukus;
• B atitinka paprastos pelės ratuką.

Apie tai, kam pelėms reikalingi ratukai ir mygtukai kalbėsiu kituose straipsniuose. Apie liečiamąjį paviršių dar pridursiu, kad jis yra nepatogus pastoviam naudojimui, tačiau dirbant nešiojamuoju kompiuteriu tokioje aplinkoje, kur pelės tiesiog nebūtų ant ko padėti, jis yra puiki išeitis.

Kalbant apie kiek retesnius arba ne tokius akivaizdžius įvesties įrenginius galima paminėti:

• Skenerį - veikia kaip kopijavimo aparatas, tik kopiją gauname ne ant popieriaus, o kompiuterio ekrane.

• Lietimui jautrų ekraną – kompiuterio ekraną, kuriame pelės kursorių valdome pirštais liesdami patį ekraną. Beje, tai yra vienintelis kompiuterio įrenginys, kuris yra ir įvesties, ir išvesties.
• Mikrofoną – jei jį prijungiame prie garso plokštės, jis tampa informacijos (garso) įvesties įrenginiu.
• Žaidimams skirtus prie kompiuterių prijungiamus vairus, pedalus, vairasvirtes (dar vadinamos vairalazdėmis arba tiesiog “džojstikais”), bei kitus specialios paskirties įrenginius.

Išvestis

Dabar apie įvesties antonimą – išvestį. Išvesties įrenginių pagalba informacija iš kompiuterio yra išvedama arba, išvertus į žmonių kalbą, pateikiama mums suprantamu pavidalu (vaizdo, garso). Išvesties įrenginiai irgi yra jums gerai pažįstami, tiesiog juos matydami dažniausiai nesusimąstote, kad “tai” yra išvesties įrenginys

Pradėkime nuo monitoriaus (taip pat vadinamo ekranu, vaizduokliu). Jo pagalba matome tai, ką mums nori parodyti (išveda) kompiuteris – programas, tekstus, filmus, nuotraukas… Monitoriai būna dviejų tipų – CRT (senojo tipo, panašūs į televizorius) ir LCD (skystųjų kristalų). Ir tie, ir anie turi savų privalumų ir trūkumų.

CRT monitoriai rodo tikroviškesnes spalvas, išgauna geresni kontrastingumą, yra pigesni, tačiau kenkia akims ir užima daug vietos ant darbo stalo.

LCD monitoriai “draugiškesni” akims, užima mažai vietos, tačiau jų rodomos spalvos ne visada atitinka tikrovę ir kainuoja jie kiek brangiau.

Dar vienas įrenginys, kurį tikrai matėte yra spausdintuvas. Spausdintuvai būna spalvoti ir nespalvoti (čia ne apie korpusus, o apie tai, kokiu režimu jie gali spausdinti ), bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad jie būna trijų tipų:

• Rašaliniai – pigiausi, spausdina purkšdami rašalus ant popieriaus. Jų išlaikymas brangiausias – rašalai kainuoja brangiai, o vienos rašalo “kasetės” užtenka neilgam. Be to, kurį laiką nieko nespausdinant rašalai išdžiūsta. Kaip ten bebūtų, šie spausdintuvai geriausiai tinka spausdinti nuotraukoms ir yra labiausiai paplitę tarp namų vartotojų. Beje, rašaliniais spausdintuvais atspausdinti dokumentai labiausiai bijo vandens – sudrėkę rašalai ištirpsta ir “nuteka”.
• Lazeriniai – veikia kaip kopijavimo aparatai. Nesigilinkite į technines detales Pakanka žinoti, kad spausdinimui jiems reikalingi specialūs milteliai. Šie spausdintuvai labai greiti, tačiau pakankamai brangūs ir triukšmingi. Dažniausiai spausdina nespalvotai. Išlaikymas kainuoja pigiau nei rašalinių – nors milteliai nėra pigūs, vienos “kasetės” pakanka dideliam atspausdintų lapų kiekiui. Šiuos spausdintuvus aptiksite beveik visuose ofisuose.
• Adatiniai – veikia spausdinimo mašinėlės principu. Adatos muša per rašaluose išmirkytą juostelę, kuri mušimo vietoje paliečia popierių ir taip palieka atvaizdą. Mūsų laikais dažniausiai naudojami kasose ir sąskaitoms-faktūroms spausdinti.

Žemiau parodytas rašalinis spausdintuvas:

Apibendrinimui

• Faktiškai visus kompiuterio sisteminio bloko išorėje esančius įrenginius galima suskirstyti į dvi grupes – įvesties ir išvesties;
• Įvesties įrenginiai reikalingi informacijai į kompiuterį įvesti (klaviatūra, pelė);
• Išvesties įrenginiai reikalingi informacijai iš kompiuterio išgauti (monitorius, spausdintuvas);
• Yra vienas įrenginys, kuris priklauso abiems grupėms – lietimui jautrus ekranas.

Ne, tai ne sveikinimų koncertas, tai istorijos apie kompiuterio išorę ir vidurius tęsinys

Kuo čia dėta mama? O gi tuo, kad kiekviename kompiuteryje tokia yra. Prisimenate kas yra procesorius, darbinė atmintinė ir išorinė atmintinė? Ne? Pasiskaitykite pirmąją šio straipsnio dalį. O jei vis dėlto taip, tai pagalvokite, kaip visa tai yra sujungiama į vieną sistemą…

Ne, visos šios pagrindinės kompiuterio dalys nesujungiamos laidais, jos nesulituojamos ir nesuvirinamos. Jos jungiamos motininės (dar vadinamos pagrindine) plokštės pagalba. Jei išardytumėte stalinį kompiuterį, ją iškart pastebėtumėte. Tai yra didžiausia kompiuteryje esanti mikroschema, prie kurios prijungta aibė laidų ir mažesnių mikroschemų.

Tikriausiai ant jos pastebėsite nemažą aušintuvą – po juo slepiasi procesorius. Operatyvioji (arba pagrindinė, darbinė) atmintinė irgi turėtų būti kažkur ten, tiesiog geriau įsižiūrėkit Kietasis diskas prie jos prijungiamas specialiu laidu, jų [laidų] būna keli tipai. Žemiau parodyta, kaip gali atrodyti motininė plokštė.

iš www.germes-online.com

Taip pat, motininės plokštės paviršiuje rasite nedidelį “čipą” [mažytę mikroschemą], kurioje saugoma kompiuterio BIOS – bazinė įvesties/išvesties sistema (Basic Input/Output System) - kuri padeda motininei plokštei susivokti kas gi prie jos prijungta

Pastebėjote žodį “saugoma”? Taip, BIOS sistema saugoma, ir saugoma ne kietajame diske ir ne operatyviojoje atmintinėje (kaip pamenate joje aplamai neįmanoma nieko saugoti). BIOS sistemai skirta dar vieno tipo, visiškai nepriklausoma atmintinė – ROM (angl.: Read-Only Memory). Ši atmintinė skirta tik duomenims saugoti ir nuskaityti – ROM turinio negalime papildyti ar pakeisti. Žemiau parodyta, kaip gali atrodyti BIOS “čipas”.

Lyrinis nukrypimas: ar ROM jums nesiasocijuoja su CD-ROM? Taip, teisingai, jei ant kompaktinės plokštelės parašyta, kad ji yra CD-ROM, tai reiškia, kad galite ją [kompaktinę plokštelę - CD] naudotis tik informacijos skaitymui [ROM]. Tai reiškia: klausytis muzikos, paleisti iš jos programas, tačiau jos turinio keisti negalite.

iš www.trustedreviews.com

BIOS sistemos veikimo kompiuterio vartotojai dažniausiai nepastebi (na OK, pastebi, kai kompiuteris pradeda “kvailioti”), tačiau be šios sistemos kompiuteris išvis neveiktų – jis būtų tiesiog geležine dėžute su daug gražių (ar nelabai gražių) lempučių

Apie BIOS dar verta žinoti, kad tai yra pati pirmoji sistema, kuri pasileidžia (įsijungia) įjungus kompiuterį. Matėte, kaip po įjungimo kompiuteris pradeda kažką skaičiuoti ir rašinėti dar prieš tai, kai galite pradėti juo naudotis? Tai yra BIOS veikimo požymiai.

Visa kita

Jei turime motininę plokštę, procesorių ir visų tipų, apie kuriuos buvo kalbama pirmojoje straipsnio dalyje, atmintines, vadinasi turime veikiantį kompiuterį. Tačiau tai dar ne viskas, toli gražu

Prie kompiuterio galima papildomai prijungti aibę visokiausių plokščių (mikroschemų), kurios bus atsakingos už tam tikrų užduočių vykdymą. Dažniausiai naudojamos plokštės būtu:

• Vaizdo plokštė – atsakinga už tai, kad kompiuterio ekranas rodytų mums vaizdą. Būtent prie jos yra prijungiamas kompiuterio ekranas (monitorius, vaizduoklis);
• Garso plokštė – atsakinga už iš kompiuterio sklindantį garsą. Jei norime per kompiuterį klausytis muzikos, tokia plokšte yra būtina – prie jos prijungtume garsiakalbius. Beje, ši plokštė taip pat atsakinga už į kompiuterį įeinantį garsą - prie jos galime prijungti mikrofoną ir įrašinėti garsus;
• Tinklo plokštė – atsakinga už tai, kad kompiuteris galėtų apsikeisti duomenimis (pabendrauti, apsikeisti gandais) su kitais kompiuteriais (kažkas panašaus į modemą, apie kurį jau rašiau). Plačiau apie šias plokštes kada nors vėliau;
• Modemas – jei jis yra vidinis, jį irgi galime drąsiai vadinti plokšte;
• Kitos plokštės, su kuriomis galbūt susidursite, o galbūt ir ne

Visos šios plokštės prie “motinos” prijungiamos specialaus tipo (dažniausiai PCI, PCI Express) jungtimis. Taip pat, kai kurios motininės plokštės yra tokios protingos, kad visa tai į jas jau būna integruota (papildomai nieko prijungti nereikia).

Vėl lyrinis nukrypimas: integruotos plokštės turi savo pliusų ir minusų. Jų privalumas tas, kad kompiuteryje gauname mažiau detalių. Tačiau jos turi didelį minusą – dažniausiai integruotos schemos yra pakankamai kuklių charakteristikų; Tai reiškia, kad jos tinkamos tik pagrindinėms užduotims atlikti, o norint, pavyzdžiui, žaisti naujausius žaidimus arba padaryti iš kompiuterio kokybišką garso įrašų studiją, jų pajėgumų nebeužtenka.

Pasikartojimas – mokslų motina

Šiam kartui tiek, tačiau pasikartojimui apibendrinsiu apie ką buvo rašoma:

• Kompiuteris (tiksliau kompiuterio sisteminis blokas) yra surenkamas iš atskirų dalių (plokščių, atmintinių, procesoriaus);
• Pagrindinė kompiuterio plokštė vadinama motinine ir ji yra didžiausia iš kompiuterio sisteminiame bloke esančių mikroschemų;
• Prie motininės plokštes prijungiami visi likę vidiniai (anatominiai) kompiuterio komponentai (mažesnės plokštės ir atmintinės);
• Kompiuterio surinkimui pakanka penktoko įgūdžių (bet, kaip žinia, nedažnas suaugęs yra gudresnis už penktoką ) – surinkimo procesas kažkuo primena LEGO konstruktorių dėliojimą;
• BIOS – pagrindinė kompiuterio sistema, kurios vartotojas nepastebi, bet be kurios kompiuteris nežinotų iš ko jis susideda ir ką su visu tuo gėriu daryti.

Tai dar ne pabaiga – kitoje dalyje kalbėsiu apie kompiuterio išorinius (fiziologinius) įrenginius.